Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Lietuvių spauda ir jos kūrėjai

Pirmieji religinio turinio lietuviški laikraščiai pasirodė Prūsų Lietuvoje XIX a. 3–4 dešimtmetyje. Pasaulietinis Prūsijos valdžios remiamas savaitraštis Keleivis, redaguojamas Fridricho Kuršaičio, buvo leidžiamas 1849–1880 m.
Didžiojoje Lietuvoje pirmuosius lietuviškos periodinės spaudos leidybos projektus bandyta kurti ir įgyvendinti XIX a. viduryje. 1856 m. literatas, pedagogas, lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis (1810–1881) sudarė lietuviško laikraščio Aitvaras projektą, o 1859 m. grupė lietuvių inteligentų planavo leisti laikraštį Pakeleivingas, redaguojamą Mikalojaus Akelaičio. Tačiau abiem laikraščiams nebuvo gautas Rusijos imperijos valdžios leidimas. Tad Ivinskio nuo 1846 m. leisti lietuviški kalendoriai XIX a. viduryje liko vienintelė nors netobula, bet svarbi viešosios komunikacijos lietuvių kalba priemonė. Kalendoriai 1851 m. įgijo literatūrinį priedą – čia daugiausia skelbta didaktinė literatūra, tačiau išspausdintas ir Antano Baranausko Anykščių šilelis, Karolinos Praniauskaitės vertimas iš Juozapo Ignoto Kraševskio Anafielo „Žalčio motė“.
Didžiojoje Lietuvoje lietuviška periodika pasirodė itin nepalankiomis aplinkybėmis. Po pralaimėto Lietuvos ir Lenkijos sukilimo Rusijos valdžia 1864 m. uždraudė Lietuvoje leisti ir platinti lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Tad pirmieji lietuviški laikraščiai buvo leidžiami nelegaliai: spausdinami Tilžėje (Prūsijoje) ir slapta platinami Lietuvoje knygnešių tinklo.
Pirmasis lietuviškas laikraštis Aušra, 1883 m. inicijuotas Jono Basanavičiaus, ėjo trejus metus. 1889–1905 m. buvo leidžiamas į liberaliąją inteligentiją orientuotas Varpas (faktinis redaktorius – Vincas Kudirka) bei valstiečiams skirtas Ūkininkas. 1890–1896 m. pasirodė konservatyviosios katalikų inteligentijos laikraštis Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, jį pakeitė modernesnės katalikiškos šviesuomenės leidžiamas Tėvynės sargas (1896–1904), kurio pagrindinis redaktorius buvo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Nelegali spauda skatino telktis lietuvių visuomenę, kartu išryškino jos skirtingas ideologines nuostatas. Romantinės pakraipos Aušra skatino domėtis Lietuvos istorija, raštijos tradicija, „tautiniu charakteriu“; jos autoriai daugiausiai poetai ir istorikai. Varpas buvo artimesnis pozityvizmui, kėlė uždavinį rūpintis ir kultūriniu, ir ūkiniu visuomenės gyvenimu, jį reformuoti; laikraštis buvo palankesnis realistinei prozai. Tėvynės sargas – katalikiškas laikraštis, siekęs derinti religinį tikėjimą ir tautiškumą, pratęsti XIX a. vidurio Motiejaus Valančiaus švietėjiško darbo tradiciją. Lietuviškos spaudos sutelkti bendradarbiai vėliau tapo ir lietuvių politinių partijų kūrėjais.
Didelę reikšmę spauda turėjo lietuvių literatūrai: sutelkė lietuvių rašytojus, dažnai išsibarsčiusius po visą Rusijos imperiją ar užsienį, skatino burtis skaitytojų bendruomenę. Šioje spaudoje debiutavo ir skelbėsi svarbesni amžiaus pabaigos rašytojai. Iškiliausias XIX–XX a. sandūros poetas Jonas Mačiulis-Maironis debiutavo Aušroje 1885 m., paskelbė eilėraščių Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje, Tėvynės sarge. Varpas, visų pirma jo rubrika „Tėvynės varpai“, tapo liberalo, visuomenės bei literatūros kritiko, „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos tribūna. Lietuviškoje spaudoje debiutavo ir skelbėsi prozą rašančios moterys bajorės Julija Žymantienė-Žemaitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, seserys Ivanauskaitės – Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė, – pasirašinėjusios Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Šios kartos rašytojų kūryba padėjo pagrindus moderniajai XX a. lietuvių literatūrai.
Periodika buvo svarbi atrama lietuvių literatūros kritikai, literatūros istorijai, tradicijos pagrindams formuotis. Spaudoje skelbtos naujų knygų recenzijos (įsidėmėtina 1895 m. Varpe Stasio Matulaičio kritiška recenzija apie Maironio poemą Tarp skausmų į garbę). Čia kilo ir literatūrinė polemika dėl romantinių bei pozityvistinių kūrybos orientacijų (Juozas Mačys-Kėkštas, Jurgis Zauerveinas Aušroje 1885–1886 m.). Buvo skelbiami Lietuvos lenkų literatūros vertimai (Aušroje – Simono Norkaus verstas Vladislovo Sirokomlės Margiris; Varpe – Vinco Kudirkos išversta Adomo Mickevičiaus draminės poemos Vėlinės dalis), perspausdinama ar pirmąkart skelbiama ankstesnių laikotarpių rašytojų kūryba (Dionizo Poškos, Simono Stanevičiaus poezija).
Lietuviška spauda paskatino kurtis dabartinę bendrinę lietuvių kalbą vakarų aukštaičių tarmės pagrindu. Ją norminant, konsultuojant lietuvių rašytojus, daug nuveikė lietuvių tautinio atgimimo dalyvis, profesionalus kalbininkas Jonas Jablonskis (1860–1930), 1901 m. išleidęs Lietuviškos kalbos gramatiką.
Taigi spauda skatino telktis lietuvių visuomenę, stiprino jos kultūrinį bei politinį sąmoningumą, vienijo lietuvių tautinio atgimimo pajėgas ir atliko svarbų vaidmenį modernios lietuvių tautos formavimosi procese.

Brigita Speičytė

Literatūra

Lietuvių spauda ir jos kūrėjai

Ar žinote, kad...